Pradžia » Tinklaraštis » Kodėl niekas nebetiki vertimo standartais?
Atgal

Kodėl niekas nebetiki vertimo standartais?

Arvydas Okas
2017 09 22

Prabėgo dvidešimt metų, kol atsirado išsamus ir aiškus vertimo paslaugų standartas. Deja, kol jis atsirado, ekonomika ir rinkos poreikiai taip pasikeitė, kad jis beveik iškart tapo niekam nereikalingas...

Jau dveji metai kai galioja naujasis ISO 17100 vertimo raštu paslaugų standartas.

naujasis vertimo standartas iso 17100
Jis vainikavo bene dvidešimties metų darbą, kurį atliko vertimo ir lokalizavimo rinkos lyderiai.

Taip jie siekė vertimų biurus priversti dirbti atsakingiau.

Bėda ta, kad vertimas labai sunkiai pasiduoda taisyklėms, nes tai sunkiai apibrėžiama, kūrybinė ir subjektyviai vertinama veikla. Panašiai kaip tekstų kūrimas, dizainas, reklama ir kiti menai.

Jei vertimas lengvai pasiduotų taisyklėms, jis jau seniai būtų visiškai automatizuotas.

Vertimų biurams nuolat tenka versti įvairiausio pobūdžio tekstus įvairiausiems klientams įvairiausiose srityse.

Man reikėjo vertimo dar vakarMan reikėjo to vertimo dar vakar!

Be to, dažnai tenka dirbti kuo skubiau, neretai dar ir kuo pigiau...

Nenuostabu, kad užsakovų pasitikėjimas vertimo biurais yra žemas. Kaip ir lojalumas.

Tad rinkos lyderiai pabandė taisyti padėtį pasitelkę standartizavimą.

Kaip tai vyko ir kuo galiausiai baigėsi?

visi vertimai iš vienų rankųVisos kalbos iš vienų rankų...

Pradžia: 90-ieji ir „Visos pasaulio kalbos iš vienų rankų“

Atsiradus internetui ir prasidėjus globalizacijai, iš didesnių leidyklų ir redakcijų išėję vertėjai ir redaktoriai pradėjo steigti savo biurus. Taip atsirado ir mūsų vertimų biuras.

Steigėjai ėmė burti aplink save komandas, verslai plėtėsi ir tas komandas tapo vis sunkiau suvaldyti – kuo daugiau verčiamų kalbų ir temų, tuo sunkiau.

Vertimo agentūros prisistatinėjo kaip one-stop shop‘ai  (Lietuvoje gal paprasčiau – „Jūsų patikimas vertimo partneris“, „Vertimo paslaugos iš/į daugiau kaip 40 kalbų“ ar panašiai).

Biurai vertėjų rasdavo Proz.Com ir panašiose freelancer‘ių džiunglėse. Daug vertėjų ar šiaip papildomo uždarbio ieškančių žmonių ir patys atsiųsdavo savo CV. Deja, tik nedaugelis jų turėdavo realią kompetenciją.

Kai klientai grįždavo su pretenzijomis, vertimų biurai atsišaudydavo tų pačių vertėjų, kuriuos samdydavo, argumentais: neva dėl visko kaltas prastas originalus tekstas, neva kalboje „egzistuoja dar ir toks dalykas, kaip sinonimai“, neva „mes esame tik vertėjai, o ne teksto kūrėjai“, ir panašiai.

Akivaizdu, kad tai ilgai tęstis negalėjo.

2000-ieji: Vertimo biurų asociacijų garbės žodis

Atsakingesnės pasaulio vertimų agentūros pradėjo steigti asociacijas, kurios savo nariams suteikdavo „asocijuotas“ ir kitokias narystes ir „akreditacijas“.

Garantuota vertimo kokybė
Taip biurai-nariai įgydavo ženkliuką, kuris pridėdavo jiems svorio.

Bet iš esmės vertėjų atrankos, samdymo ir darbo procesai liko nepakitę, nes nebuvo jokios priežiūros.

Jei vertimų biuras gerai dirbo, tai jis ir toliau dirbo gerai. Jei tik vidutiniškai, tai ir toliau dirbo vidutiniškai.

Tai buvo tiesiog pažadas: „stengsimės, padarysim viską, ką galim“. Toks pat geras, kaip ir one-stop shop‘ų.

2005-2010: ISO 9000! Bet ne tai ko reikia...

Išpopuliarėjus bendriniam ISO 9000 kokybės vadybos standartui, jo griebėsi visos didesnės vertimų agentūros.

vertimų biurai sertifikuoti pagal iso 9000
Trumpam šis standartas atsijojo prastesnės kokybės tiekėjus nuo atsakingųjų. Daugiausia dėl to, kad jis užtikrino žymiai veiksmingesnį projektų valdymą, ir sertifikavimui reikėjo įsidiegti automatizuotus procesų valdymo sprendimus.

Bet atsijojo tik trumpam ir tik iš dalies.

Buvo viena bėda: šis standartas yra bendro pobūdžio ir nereglamentuoja paties vertimo proceso, lingvistų kvalifikacijos ar vertimo kokybės kriterijų.

Sistemą buvo galima apsirašyti taip, kad turėdamas formalų procesų dokumentavimą, biuras galėjo nusistatyti minimalius vertimo kokybės rodiklius.

Buvo galima ir toliau patogiai dirbti senuoju principu: projektus valdyti tiksliai pagal standartą, o vertimą – kūrybiškai ir pagal aplinkybes.

2006-2015: EN 15038 Vertimo raštu paslaugos

Kadangi ISO 9000 buvo nepritaikytas vertimui ir lengvai apeinamas, Europos vertimo įmonių asociacijų sąjunga ėmėsi vystyti konkretų vertimo raštu standartą.

Jis buvo publikuotas 2006-aisiais.

vertimo biurų standartas EN 15038

Tai buvo rimtas standartas.

Jis nustatė aiškius kriterijus vertėjų kvalifikacijai:
  • Vertėjai privalo turėti universitetinį vertimo srities diplomą arba mažiausiai dvejus metus dokumentuotos patirties;
  • Standartas nustatė aiškų teksto analizės ir keturių akių principą: visi vertimai peržiūrimi antro lingvisto, o pastarasis turi turėti dokumentuotą patirtį konkrečioje srityje;
  • Taip pat nustatė septynis išversto teksto kokybės kriterijus;
  • Aiškiai reglamentuota komunikacija su užsakovais; tai iš dalies sutapo su ISO 9000.
Dauguma biurų, kurie buvo sertifikuoti pagal ISO 9000, nesunkiai prisidūrė ir šį standarą.

Vertimo rinkoje šių dviejų standartų rinkinys tapo kokybės etalonu.

2015: naujasis ISO 17100 – tik jau nebeįdomus...

Galiausiai 2015 gegužės 1 d. buvo pristatytas naujasis standartas ISO 17100 Vertimo raštu paslaugos.

Šis standartas buvo parengtas ankstesniojo EN 15038 pagrindu, šiek tiek jį papildžius dar aiškesnio komunikavimo tarp užsakovo ir tiekėjo reikalavimais – kad ir pats užsakovas prisiimtų dalį atsakomybės už kokybės reikalavimų įgyvendinimą.

Jis buvo sutiktas gana santūriai.

Dar nespėjus atsirasti standartui, konkurencinė aplinka ir technologijos spėjo padalinti vertimo paslaugų tiekėjus į dvi priešingomis kryptimis judančias stovyklas
  • vieni tiekėjai kuria masto ekonomijas užsakovams pasitelkę mašininį vertimą, dažniausiai mažos svarbos žaliaviniams tekstams;
  • kiti tampa unikalaus užsakovų turinio ir strategiškai svarbios informacijos vertėjais.
Ir vieniems, ir kitiems standarto reikalavimai tampa mažai aktualūs. Apie tai – kitame straipsnyje.