Jeigu jums kartais tenka gaišti laiką ir sukti galvą, kiek ir už ką mokate vertimų biurams, ši informacija bus įdomi ir naudinga.
Lietuvos vertimo paslaugų rinkoje iki šiol vyrauja archaiška painiava, ir susigaudyti gali būti nelengva – ir biurai, ir užsakovai dažniausiai skaičiuoja vertimo kainą pagal puslapių skaičių, tad kaskart tenka aiškintis, kaip bus skaičiuojama puslapio apimtis ir kiek viskas kainuos.
Kitaip nei žodis, puslapis yra tarpinis ir sąlyginis vienetas, ir kol jo apimtis nėra įvardyta šalių susitarimu, jis nieko nereiškia.
Jei jums prireiks lyginti kelių vertimo biurų pasiūlymus, tuomet apskritai gausite visą krepšį kriaušių, obuolių, apelsinų ir burokėlių, kuriuos turėsite palyginti tarpusavyje.
Puslapio apimtis – tai didžioji mįslė, kurią kaskart tenka įminti. Kad nebūtų per lengva, skirtingi vertimų biurai dar pasiūlys skirtingus variantus, ką skaičiuoti – originalą ar išverstą tekstą.
Jau ketvirtis amžiaus kaip nesutariame dėl matų.
Tačiau iš tikrųjų puslapių apskaita yra sovietmečio atgyvena.
Pasižiūrėkime, kaip atsirado ta neišnarpliojama raizgalynė, kuri ne tik yra paini, bet dar ir sukuria prielaidas gudravimui.
"Mašinraščio" standartas
Kaipgi atsirado puslapių apskaita?
Viskas prasidėjo sovietmečiu, senais leidyklų ir redakcijų laikais, kai dar nebuvo interneto, vertėjai versdavo rašydami ranka, o „išdirbis“ buvo skaičiuojamas „mašinraščio puslapiais“.
Vertėjai versdavo užrašydami savo vertimą ranka ant A4 formato lapų. Tada prikeverzoti puslapiai būdavo nunešami mašininkėms, kurios atspausdindavo viską tvarkingai spausdinimo mašinėle.
Mašininkės turėjo ypatingą metodą spausdinti iš ranka prirašyto lapo: užsidėdavo ant vertimo lapo liniuotę, kad matytų tik viršutinę eilutę, tada surinkdavo tekstą mašinėle, po to staigiu mašinaliu judesiu patraukdavo liniuotę tiksliai viena eilute žemiau, surinkdavo ją, ir taip toliau. Šis darbas vykdavo, kol neatsirado kompiuteriai ir vertėjai nepersėdo prie jų.
Vieną dieną mašinėlių kalenimas nutilo...
Bet „mašinraštis“ liko. Ir gyvuoja iki šiol – Lietuvos vertimų biuruose, kur jis užėmė tvirtas gynybines pozicijas.
Dar vienas anachronizmas: Kaip randasi Lifuanian English korporatyvinėje komunikacijoje – 3 klaidos
Kokių gi būna vieno A4 puslapio vertimo kainų? Jei kreipsitės į vertimų biurus, gausite platų asortimentą, paskaičiuotą pagal skirtingus puslapių dydžius: 1800 spaudos ženklų su tarpais, 1800 spaudos ženklų be tarpų, 1700 spaudos ženklų su tarpais, 1700 spaudos ženklų be tarpų, 1650 spaudos ženklų su tarpais, 1650 spaudos ženklų be tarpų, 1600 spaudos ženklų su tarpais, 1600 spaudos ženklų be tarpų, 1500 spaudos ženklų be tarpų...
Tik 1500 spaudos ženklų su tarpais turbūt jau niekas nepasiūlys – tai jau būtų pernelyg įžūlu, tikras sukčiavimas. O tie kiti, smulkesni, suktelėjimai yra ne tokie akivaizdūs – tai daugiau tarsi „marketingo gudrybės“. Ir kai užsakovai lygina kainas, jiems tie puslapio apimties skirtumai neatrodo labai reikšmingi, nors skirtumas tarp didžiausiojo ir mažiausiojo gali siekti 15-18 proc. Persiskaičiuok sąnaudas, jei gudrus.
Kaip visa tai iššifruoti ir susisteminti?
Šių gudrybių etimologija yra labai paprasta. Sovietmečiu „mašinraštį“ sudarė 1800 spaudos ženklų su tarpais. Tuomet jokios mistikos nebuvo, tiesiog spausdinimo mašinėlės būdavo gaminamos vieno standarto, ir į A4 formato lapą tilpdavo 30 eilučių po 60 ženklų (tame tarpe ir tarpų). Nors jau tada kai kuriose įstaigose būdavo skaičiuojamos 28 eilutės, mat dažnai susidarydavo nepilna paskutinė eilutė; be to, negerai kelti nebaigtą sakinį į kitą puslapį, tad geriau jau užbaigti puslapį po paskutinio taško 28-ojoje eilutėje – ir taip iš mašinraščio profsąjungos nariai tuomet nesunkiai nusigręždavo dvi eilutes savo naudai. Kapeika prie kapeikos. Ir žmonės su tuo taip susigyveno, kad tai tapo norma...
Beje, ir perkančiosios organizacijos mėgsta truktelti antklodę į savo pusę. Rekordinis puslapio dydis, matytas viename viešajame pirkime, buvo berods 2800 spaudos ženklų su tarpais. O 2000-2200 sp.ž.s.t. puslapis konkurso sąlygose, nors ir nėra itin dažnas, bet nestebina. Matyt, perkančiosios organizacijos tikisi, kad tiekėjai įrašys savo mažesnio puslapio vertimo kainas, ir tada bus galima gauti daugiau už mažiau.
Ką skaičiuoti: originalą, ar vertimą?
Bet čia painiava nesibaigia.
Ką skaičiuosime – originalaus teksto puslapius ar vertimo?
Ir čia Lietuvoje vyrauja nusistovėjusi archaiška praktika, nors jis pastaruoju metu jau kinta. Daugelis biurų iki šiol teikia preliminarų pasiūlymą, o išrašydami sąskaitą skaičiuoja jau išversto teksto apimtį. Beje, šios apimtys irgi gali skirtis 2-10 proc. ribose, paprastai vertimo naudai...
Taip daroma neva dėl to, kad kai kurių versti pateikiamų originalių tekstų apimtis nebūna aiški – pavyzdžiui, pateikiami skenuoti dokumentai ar fiziniai lapai.
Tačiau ir čia gelbsti kompiuterija – šiais laikais niekas netrukdo PDF'us konvertuoti į tekstą ir suskaičiuoti originalą tiksliai, taigi ir pateikti užsakovui galutinę kainą iškart.
Kas išnarplios?
Pasaulinė praktika: originalo žodžių skaičius (per source word)
Tarptautinėje vertimo ir lokalizavimo rinkoje standartinių tekstų vertimui taikoma apskaita už originalo žodį. Žodis yra objektyvus, o ne sutartinis, matavimo vienetas. Užsakovas pateikia originalus ir gauna galutinę kainą už tikslų originalaus teksto žodžių skaičių. O praktika teikti galutinį fiksuotą pasiūlymą už originalo apimtį yra įtvirtinta ir vertimo raštu paslaugų standarte ISO 17100.
Išvados
Lietuvos vertimo paslaugų rinkoje iki šiol vyrauja archaiška painiava, ir susigaudyti gali būti nelengva – ir biurai, ir užsakovai dažniausiai skaičiuoja vertimo kainą pagal puslapių skaičių, tad kaskart tenka aiškintis, kaip bus skaičiuojama puslapio apimtis ir kiek viskas kainuos.
Kitaip nei žodis, puslapis yra tarpinis ir sąlyginis vienetas, ir kol jo apimtis nėra įvardyta šalių susitarimu, jis nieko nereiškia.
Jei jums prireiks lyginti kelių vertimo biurų pasiūlymus, tuomet apskritai gausite visą krepšį kriaušių, obuolių, apelsinų ir burokėlių, kuriuos turėsite palyginti tarpusavyje.
Puslapio apimtis – tai didžioji mįslė, kurią kaskart tenka įminti. Kad nebūtų per lengva, skirtingi vertimų biurai dar pasiūlys skirtingus variantus, ką skaičiuoti – originalą ar išverstą tekstą.
Jau ketvirtis amžiaus kaip nesutariame dėl matų.Tačiau iš tikrųjų puslapių apskaita yra sovietmečio atgyvena.
Pasižiūrėkime, kaip atsirado ta neišnarpliojama raizgalynė, kuri ne tik yra paini, bet dar ir sukuria prielaidas gudravimui.
"Mašinraščio" standartas
Kaipgi atsirado puslapių apskaita?
Viskas prasidėjo sovietmečiu, senais leidyklų ir redakcijų laikais, kai dar nebuvo interneto, vertėjai versdavo rašydami ranka, o „išdirbis“ buvo skaičiuojamas „mašinraščio puslapiais“.
Vertėjai versdavo užrašydami savo vertimą ranka ant A4 formato lapų. Tada prikeverzoti puslapiai būdavo nunešami mašininkėms, kurios atspausdindavo viską tvarkingai spausdinimo mašinėle.
Mašininkės turėjo ypatingą metodą spausdinti iš ranka prirašyto lapo: užsidėdavo ant vertimo lapo liniuotę, kad matytų tik viršutinę eilutę, tada surinkdavo tekstą mašinėle, po to staigiu mašinaliu judesiu patraukdavo liniuotę tiksliai viena eilute žemiau, surinkdavo ją, ir taip toliau. Šis darbas vykdavo, kol neatsirado kompiuteriai ir vertėjai nepersėdo prie jų.
Vieną dieną mašinėlių kalenimas nutilo...Bet „mašinraštis“ liko. Ir gyvuoja iki šiol – Lietuvos vertimų biuruose, kur jis užėmė tvirtas gynybines pozicijas.
Dar vienas anachronizmas: Kaip randasi Lifuanian English korporatyvinėje komunikacijoje – 3 klaidos
Kokių gi būna vieno A4 puslapio vertimo kainų? Jei kreipsitės į vertimų biurus, gausite platų asortimentą, paskaičiuotą pagal skirtingus puslapių dydžius: 1800 spaudos ženklų su tarpais, 1800 spaudos ženklų be tarpų, 1700 spaudos ženklų su tarpais, 1700 spaudos ženklų be tarpų, 1650 spaudos ženklų su tarpais, 1650 spaudos ženklų be tarpų, 1600 spaudos ženklų su tarpais, 1600 spaudos ženklų be tarpų, 1500 spaudos ženklų be tarpų...
Tik 1500 spaudos ženklų su tarpais turbūt jau niekas nepasiūlys – tai jau būtų pernelyg įžūlu, tikras sukčiavimas. O tie kiti, smulkesni, suktelėjimai yra ne tokie akivaizdūs – tai daugiau tarsi „marketingo gudrybės“. Ir kai užsakovai lygina kainas, jiems tie puslapio apimties skirtumai neatrodo labai reikšmingi, nors skirtumas tarp didžiausiojo ir mažiausiojo gali siekti 15-18 proc. Persiskaičiuok sąnaudas, jei gudrus.
Kaip visa tai iššifruoti ir susisteminti? Šių gudrybių etimologija yra labai paprasta. Sovietmečiu „mašinraštį“ sudarė 1800 spaudos ženklų su tarpais. Tuomet jokios mistikos nebuvo, tiesiog spausdinimo mašinėlės būdavo gaminamos vieno standarto, ir į A4 formato lapą tilpdavo 30 eilučių po 60 ženklų (tame tarpe ir tarpų). Nors jau tada kai kuriose įstaigose būdavo skaičiuojamos 28 eilutės, mat dažnai susidarydavo nepilna paskutinė eilutė; be to, negerai kelti nebaigtą sakinį į kitą puslapį, tad geriau jau užbaigti puslapį po paskutinio taško 28-ojoje eilutėje – ir taip iš mašinraščio profsąjungos nariai tuomet nesunkiai nusigręždavo dvi eilutes savo naudai. Kapeika prie kapeikos. Ir žmonės su tuo taip susigyveno, kad tai tapo norma...
Beje, ir perkančiosios organizacijos mėgsta truktelti antklodę į savo pusę. Rekordinis puslapio dydis, matytas viename viešajame pirkime, buvo berods 2800 spaudos ženklų su tarpais. O 2000-2200 sp.ž.s.t. puslapis konkurso sąlygose, nors ir nėra itin dažnas, bet nestebina. Matyt, perkančiosios organizacijos tikisi, kad tiekėjai įrašys savo mažesnio puslapio vertimo kainas, ir tada bus galima gauti daugiau už mažiau.
Ką skaičiuoti: originalą, ar vertimą?
Bet čia painiava nesibaigia.
Ką skaičiuosime – originalaus teksto puslapius ar vertimo?
Ir čia Lietuvoje vyrauja nusistovėjusi archaiška praktika, nors jis pastaruoju metu jau kinta. Daugelis biurų iki šiol teikia preliminarų pasiūlymą, o išrašydami sąskaitą skaičiuoja jau išversto teksto apimtį. Beje, šios apimtys irgi gali skirtis 2-10 proc. ribose, paprastai vertimo naudai...
Taip daroma neva dėl to, kad kai kurių versti pateikiamų originalių tekstų apimtis nebūna aiški – pavyzdžiui, pateikiami skenuoti dokumentai ar fiziniai lapai.
Tačiau ir čia gelbsti kompiuterija – šiais laikais niekas netrukdo PDF'us konvertuoti į tekstą ir suskaičiuoti originalą tiksliai, taigi ir pateikti užsakovui galutinę kainą iškart.
Kas išnarplios?Pasaulinė praktika: originalo žodžių skaičius (per source word)
Tarptautinėje vertimo ir lokalizavimo rinkoje standartinių tekstų vertimui taikoma apskaita už originalo žodį. Žodis yra objektyvus, o ne sutartinis, matavimo vienetas. Užsakovas pateikia originalus ir gauna galutinę kainą už tikslų originalaus teksto žodžių skaičių. O praktika teikti galutinį fiksuotą pasiūlymą už originalo apimtį yra įtvirtinta ir vertimo raštu paslaugų standarte ISO 17100.
Išvados
- Dabartinė vyraujanti vertimo puslapių apskaitos praktika yra atgyvenusi ir neskaidri.
- Ji tiesiog komplikuoja vertimo projektų administravimą užsakovams, o tiekėjus skatina gudrauti.
- Jei Lietuvos vertimų biurams pagaliau nusibostų konkuruoti smulkmenišku gudrumu, rinką galėtų nuskaidrinti perėjimas prie apskaitos už originalo žodžius.