Jeigu jums kartais tenka gaišti laiką ir sukti galvą, kiek ir už ką mokate vertimų biurams, ši informacija bus įdomi ir naudinga.

Lietuvos vertimo paslaugų rinkoje iki šiol vyrauja archaiška painiava, ir susigaudyti gali būti nelengva – ir biurai, ir užsakovai dažniausiai skaičiuoja vertimo kainą pagal puslapių skaičių, tad kaskart tenka aiškintis, kaip bus skaičiuojama puslapio apimtis ir kiek viskas kainuos.

Kitaip nei žodis, puslapis yra tarpinis ir grynai sąlyginis vienetas, ir kol jo apimtis nėra įvardyta šalių susitarimu, jis nieko nereiškia.

Jei jums prireiks lyginti kelių vertimo biurų pasiūlymus, tuomet apskritai gausite visą krepšį kriaušių, obuolių, apelsinų ir burokėlių, kuriuos turėsite palyginti tarpusavyje.

Puslapio apimtis – tai didžioji mįslė, kurią kaskart tenka įminti. Kad nebūtų per lengva, skirtingi vertimų biurai dar pasiūlys skirtingus variantus, ką skaičiuoti – originalą ar išverstą tekstą.

Jau ketvirtis amžiaus kaip nesutariame dėl matų.
 
Tačiau iš tikrųjų puslapių apskaita yra sovietmečio atgyvena, ji yra sukta ir sugedusi, ir jos geriausia išvis atsisakyti.

Tik prieš nukertant šį Gordijaus mazgą, vis dėlto pasižiūrėkime, kaip atsirado ta neišnarpliojama raizgalynė, kuri ne tik yra paini, bet dar ir sukuria prielaidas piktnaudžiavimams.

"Mašinraščio" standartas

Kaipgi atsirado puslapių apskaita?

Viskas prasidėjo sovietmečiu, senais leidyklų ir redakcijų laikais, kai dar nebuvo interneto, vertėjai versdavo rašydami ranka, o „išdirbis“ buvo skaičiuojamas „mašinraščio puslapiais“. Dar spėjau išbandyti šį darbo metodą dirbdamas Lietuvos radijo laidų užsieniui redakcijoje 1992-aisiais.

Vertėjai versdavo užrašydami savo vertimą ranka ant A4 formato lapų. Tada prikeverzoti puslapiai būdavo nunešami mašininkėms, kurios atspausdindavo viską tvarkingai spausdinimo mašinėle. Tiesa, nežinia kodėl šitas aparatas, kurio kalenimas primena kulkosvaidžio kalenimą, malonybiškai vadinamas „mašinėle“, bet čia kita tema.

Mašininkės turėjo ypatingą metodą spausdinti iš ranka prirašyto lapo: užsidėdavo ant vertimo lapo liniuotę, kad matytų tik viršutinę eilutę, tada surinkdavo tekstą mašinėle, po to staigiu mašinaliu judesiu patraukdavo liniuotę tiksliai viena eilute žemiau, surinkdavo ją, ir taip toliau. Kai dirbdavo dvi mašininkės, jų kabinetas skambėdavo lyg mūšio laukas. Vėliau atsirado ne tokios grėsmingos, elektroninės spausdinimo mašinėlės. Šitos gal net ir nusipelnė būti vadinamos malonybiškai. Bet netrukus jas pakeitė kompiuteriai.

Staiga mašinėlių kalenimas nutilo...

Bet „mašinraštis“ liko. Ir gyvuoja iki šiol – Lietuvos vertimų biuruose, kur jis užėmė tvirtas gynybines pozicijas. 

Dar vienas anachronizmas: Kaip randasi Lifuanian English korporatyvinėje komunikacijoje – 3 klaidos

Kokių gi būna vieno A4 puslapio vertimo kainų? Jei kreipsitės į vertimų biurus, gausite platų asortimentą, paskaičiuotą pagal skirtingus puslapių dydžius: 1800 spaudos ženklų su tarpais, 1800 spaudos ženklų be tarpų, 1700 spaudos ženklų su tarpais, 1700 spaudos ženklų be tarpų, 1650 spaudos ženklų su tarpais, 1650 spaudos ženklų be tarpų, 1600 spaudos ženklų su tarpais, 1600 spaudos ženklų be tarpų, 1500 spaudos ženklų be tarpų...

Tik 1500 spaudos ženklų su tarpais turbūt jau niekas nepasiūlys – tai jau būtų pernelyg įžūlu, tikras sukčiavimas. O tie kiti, smulkesni, suktelėjimai yra ne tokie akivaizdūs – tai daugiau tarsi „marketingo gudrybės“. Ir kai užsakovai lygina kainas, jiems tie puslapio apimties skirtumai neatrodo labai reikšmingi, nors skirtumas tarp didžiausiojo ir mažiausiojo gali siekti 15-18 proc. Išskaičiuok bendrą vardiklį, jei gudrus.

Kaip visa tai iššifruoti ir susisteminti?

Šių gudrybių etimologija yra labai paprasta. Sovietmečiu „mašinraštį“ sudarė 1800 spaudos ženklų su tarpais. Tuomet jokios mistikos nebuvo, tiesiog spausdinimo mašinėlės būdavo gaminamos vieno standarto, ir į A4 formato lapą tilpdavo 30 eilučių po 60 ženklų (tame tarpe ir tarpų). Nors jau tada kai kuriose įstaigose būdavo skaičiuojamos 28 eilutės, mat dažnai susidarydavo nepilna paskutinė eilutė; be to, negerai kelti nebaigtą sakinį į kitą puslapį, tad geriau jau užbaigti puslapį po paskutinio taško 28-ojoje eilutėje – ir taip iš mašinraščio profsąjungos nariai tuomet nesunkiai nusigręždavo dvi eilutes savo naudai. Kapeika prie kapeikos. Ir žmonės su tuo taip susigyveno, kad tai tapo norma...

Beje, ir perkančiosios organizacijos mėgsta truktelti antklodę į savo pusę. Rekordinis puslapio dydis, matytas viename viešajame pirkime, buvo berods 2800 spaudos ženklų su tarpais. O 2000-2200 sp.ž.s.t. puslapis konkurso sąlygose, nors ir nėra itin dažnas, bet nestebina. Matyt, perkančiosios organizacijos tikisi, kad tiekėjai įrašys savo mažesnio puslapio vertimo kainas, ir tada bus galima gauti daugiau už mažiau. Gal kai kam tai ir pavyksta.

Ką skaičiuoti: originalą, ar vertimą?
​
Bet čia painiava nesibaigia.

Ką skaičiuosime – originalaus teksto puslapius ar vertimo?

Ir čia Lietuvoje vyrauja nusistovėjusi archaiška praktika, nors jis pastaruoju metu jau kinta. Daugelis biurų iki šiol teikia preliminarų pasiūlymą, o išrašydami sąskaitą skaičiuoja jau išversto teksto apimtį. Beje, šios apimtys irgi gali skirtis 2-10 proc. ribose vertimo naudai...

Taip daroma neva dėl to, kad kai kurių versti pateikiamų originalių tekstų apimtis nebūna aiški – pavyzdžiui, pateikiami skenuoti dokumentai ar fiziniai lapai.

Tačiau kompiuterija daro stebuklus – pasirodo, jau yra sukurta kompiuterinių programų, kurios leidžia fizinius dokumentus nuskenuoti, o nuskenuotus konvertuoti į Word‘ą. O tada iki ženklų su tarpais arba be tarpų paskaičiavimo jau nedaug ir betrūksta. Tad vis daugiau (o gal jau net dauguma) vertimo biurų sugeba užsakovui pateikti galutinę kainą iškart.

Kas išnarplios?

Pasaulinė praktika: originalo žodžių skaičius (per source word)

Tarptautinėje vertimo ir lokalizavimo rinkoje standartinių tekstų vertimui taikoma apskaita už originalo žodį. Žodis yra objektyvus, o ne sutartinis, matavimo vienetas. Užsakovas pateikia originalus ir gauna galutinę kainą už tikslų originalaus teksto žodžių skaičių. O praktiką teikti galutinį fiksuotą pasiūlymą už originalo apimtį yra įtvirtinęs ir vertimo raštu paslaugų standartas ISO 171000 (buvęs EN 15038).

Išvados

1. Dabartinė vyraujanti vertimo puslapių apskaitos praktika yra atgyvenusi ir paremta kvailių paieškos principu.
2. Ji tiesiog komplikuoja vertimo projektų administravimą užsakovams, o tiekėjus skatina gudrauti.
3. Jei Lietuvos vertimų biurams pagaliau nusibostų konkuruoti smulkmenišku gudrumu ir murkdytis raizgalynėse, vienintelis būdas rinkai nusiskaidrinti būtų rinkos dalyviams bendromis pastangomis pereiti prie tarptautinio apskaitos už žodį standarto.